Kaip svarbu mokėti ilsėtis! 

Atrodo, koks čia sunkumas, bet pakalbėkime apie psichologinius dalykus. Noriu pasidalinti vienos sporto psichologės Aistės Žemaitytės mintimis - kas vyksta su žmogumi, kuris pradeda ilsėtis arba bando tai daryti. 
“Iki pandemijos gyvenome tarsi superherojų kultūroje. Dabar ėmėme daugiau kalbėti apie subalansuotą gyvenimo būdą. O dar prieš kurį laiką būdavo net nepatogu ir pasakyti, kad „esu pavargęs“, kažko nedarysiu, nes „per daug ir taip darau“... Kaip atsikratyti nesuprasi iš kur kylančio gėdos jausmo, kad tau visgi reikia padaryti pauzę? 
– O ar gėda pasakyti, kad esi išalkęs, kai nori valgyti? Juk visi supranta, kad be maisto nefunkcionuosime. Tačiau suprantu, ką sakote, iš tiesų, tik dabar, paskutiniu metu darosi normalu sakyti, jog mums visgi reikia „pasikrauti“, „atsišviežinti“, pailsėti, anksčiau būdavo normalu, kad darai, kol nukrenti. Vėlgi, yra visokių būdų tą poilsį įvardyti. Jeigu sakysiu, kad pavargau, gal net ir jausiuosi labiau pavargęs nei iš tiesų esu. Jeigu sakysiu, kad atėjo laikas „atsišviežinti“ arba „pasikrauti“ ir aplinkiniams, ir sau pačiam skambės bei jausis kitaip. Labai svarbu, kad pavyzdį rodytų lyderiai. Paskui lyderį, propaguojantį „pasikrovimą“ eis masės. Geriausias būdas „pasikrauti“, kuomet patiriame daug stresinių situacijų, yra fizinis aktyvumas. Kai esame aktyvūs, taip pat išsiskiria laimės hormonas serotoninas. Iš tiesų, bet kuri mums maloni veikla, padeda išskirti medžiagas, kurios gerina savijautą.”
Mieli bendruomenės nariai, nepamirškite savęs, stebėkite savo “perdegimus” ir laiku propaguokite “persikrovimus”. Jei norėsis apie tai pasikalbėti, konservatorijos psichologas (@odetaciapiene) mielai padės tuo klausimu.