Lapkričio 27 dieną, ankstų šeštadienio rytą, prasidėjo ilgai laukta kelionė pagal Erasmus + programą į Turkiją su projektu ,,Developing professional knowledge, skills and competence for music students“ . Projekto dalyviai: 7 mokiniai ir du mokytojai. Netrukome atvykti iki Rygos oro uosto ir nekantraudami laukėme registracijos skrydžiui į Stambulą – didžiausią oro uostą pasaulyje, užimantį net 7600 hektarų Juodosios jūros pakrantėje. Sėkmingai praėję patikrą ir pateikę visus dokumentus (o jų pandemijos kontekste tikrai netrūksta), patogiai įsitaisėme lėktuve. Kai kuriems tai buvo pirmasis skrydis...

Stambulo oro uoste viešėjome vos porą valandų. Susižavėjome įspūdinga architektūra, inžineriniais sprendimais, akį traukė daugybė parduotuvių, kavinių, restoranų, ten veikiančios kirpyklos, batų taisykla, siuvykla... Informaciniai stendai skelbė, kiek minučių reikės žingsniuoti iki pakilimo vartų. Viską pamatyti laiko neužteko, o ir pabijojome pavėluoti į kitą reisą, kuris mus skraidins į Denizli – Turkijos miestą šalies pietvakariuose. Mes vėl lėktuve, jis - šiek tiek kuklesnis, bet skrydis truks tik 1 valandą. Ir mums vėl atneša maisto! Turkai – nerealūs!

Pavargę, bet sotūs mes pasiekėme Denizlio viešbutį – Vista Hotel, jame įsikūrėme visai savaitei.

Antroji diena prasidėjo gausiais turkiškais pusryčiais viešbučio restorane. Panoraminis vaizdas 9 aukšte pakerėjo, išvydus mus supančius kalnus, saulėtą dangų, didingas mečetes ir daugybę spalvotų namų aplinkui. Oro temperatūra +20, gana vėjuota, bet šilta, o dauguma vietinių gyventojų vaikšto apsirengę striukes, nes juk ...šalta.

Denizlyje gyvena apie 1 mln.gyventojų. Tai pramonės ir industrijos centras, gausu fabrikų (oda, tekstilė, maistas). Čia veikia Pamukalės universitetas, kuriame studijuoja apie 45 000 studentų, dirba per 1400 akademikų. Skaičiai dideli, kaip ir miestas. Apžiūrėjome nedidelę jo dalį, pasivaikščiojome parkais, sutikome daug vietinių šunų ir kačių (labai draugiški). Denizli miesto simbolis – Gaidys.

Aktyviai ir turiningai praleidę savaitgalį, pirmadienio rytą atvykome į mokyklą. Pirmoji pažintis paliko draugišką ir šiltą įspūdį. Mus sveikino ne tik mokyklos administracija, bet ir choras, padovanojęs keletą dainų. Jaukiai įsikūrę vienoje iš klasių, stebėjome projekto dalyvių prisistatymus. Video siužetų pagalba pristatėme savo šalį, mokyklą, padainavome sutartinę.

Viešnagė Denizlyje (Turkija) įgauna vis sodresnių spalvų ir gilesnių įspūdžių. Antradienį mokiniai savarankiškai vedė pamokas turkų moksleiviams, supažindino juos su Lietuvos istorija, geografija ir muzika. Kartu dar mokėmės ir QR kodo paslapčių. Po pietų išvykome į ekskursiją, kuri pranoko mūsų lūkesčius.

Sniego baltumo Pamukalė ( išvertus ,,medvilnės pilis“)– tai gamtos stebuklas! Mineralinės versmės, tekančios kalnų šlaitais, apneša uolas baltu kalkių sluoksniu, kuris atrodo minkštas ir purus, lyg medvilnė...

Netoliese stūkso Hierapolis (išvertus ,,šventasis miestas“), įkurtas apie II a.pr.m.e. bei priklausęs senovės Romos imperijai. Vėliau miestas buvo sugriautas stipraus žemės drebėjimo, tačiau išliko didingas amfiteatras, dveji miesto vartai, Apolono šventykla, baseinai ir pirtys, kuriuose maudydavosi nežemiškoji Kleopatra. Maudynių džiaugsmą patyrėme ir mes, nuvykę į terminių baseinų gydyklas. Jose vandens temperatūra labai aukšta: nuo 46 iki 56 laipsnių karščio.

Didybės ir grožio žodžiais nenusakysi, dalijamės vaizdais ir džiaugiamės, kad mūsų basos pėdos žingsniavo Pamukalės šlaitais, o Tomos aukštas sopranas skambėjo Hierapolio amfiteatro erdvėse.

Trečiadienis prasidėjo latvių, turkų ir lietuvių šalių kompozitorių pristatymais. Spėkite, apie ką pasakojo mūsų bičiuliai latviai? Ogi, Raimonds Pauls:)) Taip pat sužinojome apie Lucija Garūta – latvių pianistę, poetę ir kompozitorę. Klausėmės jos kantatos ,,Dievs, Tava zeme deg!” ( ,,Dieve, tavo žemė dega“) ištraukos. Projekto partneriai turkai pristatė du savo šalies kompozitorius: Muammer Sun ir Ahmet Adnan Saygun. Mūsų moksleiviai papasakojo apie lietuvių kompozitorius Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Bronių Kutavičių. Vėliau apžiūrėjome mokykloje įrengtą įrašų studiją, naudojamomis programomis ir technika.

Papietavę autentiškame turkų restorane, lankėmės įspūdingos architektūros koncertų ir renginių salėje, apžiūrėjome koncertines erdves, susipažinome su akustinėmis galimybėmis, garso režisierių studija.

Paskutines dvi projekto dienas muzikavome kartu ir rengėme programą koncertui. Pavyko surepetuoti tris kūrinius, kurių atlikimas buvo įvertintas publikos aplodismentais bei komplimentais. Koncerte mums iškilmingai įteikė projekto dalyvių sertifikatus, netrūko vietos politikų dėmesio bei pozavimo nuotraukoms.

Ketvirtadienio popietę lankėmės Pamukalės universiteto miestelyje, apžiūrėjome Muzikos fakulteto patalpas, susipažinome su studijų programomis. Paskui mūsų basos kojos įžengė į mečetę, nustebę klausėmės muedzino kvietimo maldai, išgirdome pasakojimą apie islamo šventyklos papročius. Netrukus vykome arčiau kalnų ir su keltuvais kėlėmės 1500m aukštį. Atsivėrė nuostabūs vaizdai, unikali Turkijos gamta. Tiesa, buvo šaltoka...

Įspūdžių kraitį dar papildė penktadienio ekskursija į antikinį miestą - Laodikya. Išgirdome įdomius gido pasakojimus apie miesto istoriją, religijų įtaką, prekybinius mainus. Miestas buvęs be galo didelis: viename iš amfiteatrų sudainavome latvišką dainą ,,Pūt vėjini“.

Visas patirtis šiame projekte sunku ir išvardinti. Atsisveikinimas buvo graudus, su mokinių ašaromis ir nuoširdžiomis padėkomis mūsų naujiems draugams – turkams. Tačiau, kaip mokytojas Haroldas sakė, ,,projektas nesibaigia, jis tik prasidėjo“, taigi mūsų dar laukia susitikimai Latvijoje ir Lietuvoje.

Jolanta Vyšniauskienė